1973 m. atostogaujant Palangoje ir nuobodžiaujant, žmona Aušra atnešė etiudinę, sustatė kompoziciją su obuoliu ir prisakė piešti. Tuomet sukurtas darbas „Liudvikas ir obuolys“ tapo Romualdo Šilinsko 15 metų trukusio tapybos tarpsnio pradžia. Mūsų dienas pasiekė šimtai tapytų paveikslų, daugiau nei tūkstantis piešinių ir nesuskaičiuojama galybė eskizų. Daugelis paveikslų dvipusiai, daug piešta ant „Orgtechstatybos“ braižymo lapų.

Kūrybos pradžioje Romualdas Šilinskas mokėsi iš žymiausių ir jam labiausiai imponavusių menininkų: Salvadoro Dali, Marco Chagallo, Amedeo Modigliani, Joano Miró. Labiausiai patikusias reprodukcijas kaupdavo dideliame albume, iš kurio sėmėsi įkvėpimo. Daug dėmesio skyrė Renesanso ir primityviosios dailės studijoms. Tyrinėdamas naivųjį meną domėjosi ne tik žymiaisiais Henri Rousseau ir Niko Pirosmani darbais, slovakų primityvistais, bet ir vaikų kūryba. Pastaroji jam itin patiko, todėl kviesdavosi kartu piešti mažuosius giminaičius ar draugų vaikus ir mokėsi iš jų.

Pirmuosiuose Romualdo Šilinsko darbuose dar ryškus žymiųjų menininkų stilistikos kopijavimas, juose vyrauja ryškių spalvų intensyvios kompozicijos, erotiniai ir siurrealistiniai siužetai. Palengva tobulindamas savo braižą, kūrėjas išbandė daug skirtingų stilistikų. Eskizų bloknotuose išliko užrašai, kuriuose jis susižymėjo svarbiausius paveikslo kūrimo principus, kurių stengėsi laikytis: architektūros ir erdvės proporcijų, aiškios kompozicijos, piešinio naivumo ir neišbaigtumo, perspektyvos ir jos išraiškos, kontrastų, aiškios jų dermės.

Romualdo Šilinsko tapyboje visada ryškus buvo miesto siužetas. Mėgstamiausiu tapybos objektu tapo Vilnius – jį tapė iš natūros, iš laikraščiuose spausdintų fotografijų, iš atvirukų. Žvelgiant į paveikslus ir piešinius galima paklaidžioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, pasigrožėti bažnyčiomis, Vilniaus senamiesčio stogų panoramomis, patyrinėti miesto improvizacijas. Dailininkas vis grįždavo prie Šv. Onos bažnyčios, katedros, Gedimino pilies bokšto, Aušros Vartų vaizdų ir fragmentų. Vieną iš pirmųjų etapų, kuriame skleidžiasi individualus autoriaus braižas, galima pavadinti „Baltuoju“ periodu. Paveiksluose dominuoja baltas fonas, piešinys atliktas judriomis linijomis, miesto architektūriniai elementai perteikti gana tiksliai, objektai lengvai atpažįstami. Kiti miesto paveiksluose naudojami elementai: žmonės, medžiai, automobiliai – abstrahuoti, ekspresyvesni.

Su metais miesto peizažuose lieka vis mažiau detalių, o esamos stilizuojamos. Atskirai grupei priskirtini 1986–1988 metais sukurti „Rausvojo“, arba „Pastelinio“, periodo kūriniai, pasižymintys lakonišku piešiniu, supaprastintais elementais, švelniu koloritu. Vėliausiai tapyti kūriniai – gana abstraktūs Vilniaus fragmentai, vyrauja tamsios, lokalios spalvos, atrodytų, nerūpestingas, bet labai intensyvus potėpis. Paskutiniuose savo piešiniuose kūrėjas leidosi į laisvą miesto interpretavimą, čia išsiskleidė per visus tuos metus išgrynintas autoriaus stilius.

Žmonos Aušros Šilinskienės rūpesčiu buvo surengtos dvi jo kūrybos parodos: viena Architektūros muziejuje (1997), kita Utenos kraštotyros muziejuje (1998).
2014 gruodžio 11 – 2015 vasario 16 Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikė paroda “Nežinomas žinomas architektas”, skirta Romualdo Šilinsko aštuoniasdešimtosioms gimimo metinėms.